kiūrynė

kiū̃rynė sf. (1), kiū́rynė (1), kiurynė 1. kiaurynė, skylė: Daugiau turia – daugiau kiū́rynių pinigams J. Kiū̃rynės vienos trobų pamatūse Šts. Stogas turia kiūrynę Bt. Nasrai (burna) – kiurynė tarp dviejų lūpų P. 2. tyčia palikta nesusiūta sijono siūlė viršuje susegimui, praskiepas, spraga: Atdara tavo kiū̃rynė – užsidenk Šts. 3. toks vaikų žaidimas (vienas lazda muša per galą pagaliuko, padėto ant į žemę įsmeigto kuoliuko, kiti lekiantį pagaliuką stengiasi savo lazdomis uždaužti arba pagauti): Kiū̃rynę grajijant, vėjenės lengviau išdaužyti, negu vokytį grajijant Slnt. Jau ir kiū̃rynę grajyti apkyrėjo Slnt.